"R. Slavėnas, kaip ištikimas lietuviškojo ekspresionizmo mokyklos atstovas, profesionalumu nenusileidžiantis jos korifėjams, didžiausią dėmesį skiria kompozicijų spalvinei plastikai ir ritmui, šitaip mėgindamas perteikti "muzikinius" sielos akordus, virstančius materialių vibracijų srautu. Tai, kas XVIII a. klasicistui sukeltų pasibaisėjimą, čia tampa gerbtinu dalyku. Svarbiausia - anaiptol ne suvokti atvirą ar užšifruotą būties siužetą (kurio dažniausiai nėra), o tiesiog mėgautis abstrakčiais kintančios tėkmės sąskambiais. Nepaisant grubių spontaniškos raiškos pavidalų, bylojančių apie menininko vidinį temperamentą, spalvų deriniai iš tiesų yra gan subtilūs. Atsisakydamas tiesmukos tikrovės reprezentacijos, autorius neatsisako poteksčių ir aliuzijų. Jo darbuose juntama tendencija dvasinę patirtį išreikšti miglotais simboliais, dažnai neįgyjančiais pažodinio konkretumo. Dailininkas neneigia medžiaginio pasaulio, bet jį transformuoja, paversdamas savotišku miražu, kuriame visiems elementams tenka vienas vaidmuo - sukurti tokių pavidalų konfigūraciją, kuri patenkintų nuolat kintančius vidinio subjekto poreikius. Šis vidinis subjektas yra nepasotinamas: jam reikia vis naujų ir naujų netikėtų derinių, kuriuos kontempliuodamas galėtų jaustis tikru visatos režisieriumi, kuriančiu gyvų estetinių dėmenų mozaiką."
A. Uždavinys.
Gyvybinga tradicija // Literatūra ir menas / 2003 kovo 21